Skaitydami atrandame save pačius

8478883602_235534840d_kSu dr. Jūrate Sučylaite pasikalbėjome apie poezijos terapiją, neseniai įkurtą Lietuvos biblioterapijos asociaciją ir apskritai – skaitymo gerumą.

„Literatūra, knygų skaitymas gali labai pasitarnauti mūsų dvasinės ir psichinės sveikatos labui. Juk jose sukaupta tiek egzistencinės išminties,“ – įsitikinusi  Klaipėdos universiteto docentė, gydytoja psichiatrė, poetė  ir neseniai įsteigtos Lietuvos biblioterapijos asociacijos prezidentė dr. Jūratė Sučylaitė.

 Slydimo paviršiumi laikas

Neretai liūdnai konstatuojama, kad naujosios tecnologijos netruks išstumti iš mūsų gyvenimo knygas ir skaitymą, nes kam gaišti laiką jų ieškant ir gilinantis, kai norimą informaciją galima susirasti vos prisėdus prie kompiuterio.  Gydytoja psichiatrė, poetė ir poezijos terapeutė dr. Jūratė Sučylatė sutinka, kad skaitydami žmonės labai dažnai tik ieško žinių, tiesiog pralekia ekrano ar knygos puslapiais, nė nesusimąstydami, kad visai neišgyvena to, ką perskaito, neberanda saitų su savo emocine patirtimi. „Sutikau daug apsiskaičiusių žmonių, kurie citavo filosofijos ir psichologijos klasikus, o aš terapinio susitikimo metu galvojau, kokias kūrybines užduotis pasiūlyti, kad jie atrastų ir išgyventų tai, ką cituoja“, – pasakoja specialistė.

Visuotinės skubos laiką ji drąsiai vadina visuotiniu slydimu paviršiumi. Sako pastebinti, kad kurį laiką, jei žmogus turi pinigų ir sveikatos, jam gera mėgautis gyvenimo malonumais: keliauti, patirti naujų įspūdžių, džiaugtis susitikimais, net nekyla klausimai, kaip „Kas aš esu?“ , „Kur link einu?“, „Kur gyvenimo prasmė?“ Tačiau – tik tam tikrą laiką. Todėl pastaruoju metu taip daugėja psichikos, asmenybės sutrikimų: nerimo, depresijos, darboholizmo, profesinio perdegimo. O išlikti savimi gali padėti tik atrasta dvasinė savastis, kuri dažno yra tiesiog apleista.

Atrasti savo kelią ir unikalumą

Ne vienerius metus metus mokslinį ir praktinį poezijos terapeutės darbą dirbanti specialistė sako, kad šias visuomenės bėdas galima vardinti, konstatuoti ir dėl jų kraipyti galvą, tačiau daug prasmingiau – imtis darbų ir padėti žmonėms atrasti kelią į šviestą. Kaip tik šiam tikslui 2017 metų lapkričio 30 dieną ir buvo įkurtą Lietuvos biblioterapijos acociacija, kuri sieks padėti savo nariams ir visiems norintiems dvasiškai augti pasitelkiant skaitymą, kūrybišką rašymą, skatins bibliotekininkus sudaryti terapinių knygų sąrašus ir aprašus, mokytis biblioterapijos metodų, skirtų darbui su vienokių ar kitokių psichologinių poreikių turinčiais žmonėmis. Nes tinkamai parinkta, įdėmiai perskaityta knyga, anot Jūratės, yra susitikimas ir  įžengimas į naują erdvę, kurioje žmogus gali išgirsti save patį, atrasti šios akimirkos žavesį ir savo unikalumą.

Poezija, kuri keičia žmones

Poezijos terapeutė siūlo atsigręžti į poeziją, skaityti ją balsu, grupėje, dalintis išgyvenimais. Nes eilėraščiuose žodžių nedaug, o atveriami gilūs žmogaus gyvenimo klodai, parodomas reiškinių prieštaringumas, perteikiama laiko tėkmė. „Depresija sergantiems žmonėms irgi siūlyčiau skaityti poeziją, ypač tokią, kuri leidžia atrasti žmogaus išgyvenimų ir gamtos pasaulio dvasines jungtis. Jų atradimas gydo, nes depresijos būsena panaši į buvimą juodame tunelyje, kuriame nieko nėra, tik juoduma ir kaltė, kad esi čia ir nesugebi išeiti“, – aiškina pašnekovė.

Specialistės teigimu, poezijos terapijos grupėse žmonės išlaisvėja, stabteli, atranda vienas kito dvasinį grožį, susigrąžina viltį. „Pamenu, po perskaityto N. Kliukaitės – Kepenienės eilėraščio viena ligonė labai tyliai pasakė: „Ir aš esu  mačiusi žuvėdrą“. Po kelių dienų ji papasakojo, kad prie parduotuvės, gatvės žalioje saloje mačiusi daug baltų žuvėdrų ir svarstė: „Jeigu aš dar sugebu matyti žuvėdras, gal dar ne viskas prarasta“. Kita moteris mūsų susitikimo pabaigoje atsisuko į šalimais sėdinčią ir pasakė: „Aš dirbu su tavimi dvidešimt metų tame pačiame kolektyve ir nežinojau, kad tu tokia dvasinga…“ – apie dalyvių įžvalgas su džiaugsmu pasakoja J.Sučylaitė.

Ar knygos gali padėti nuo vienatvės?

Pastaruoju metu socialiniai tinklai lūžta nuo lankytojų, žmonėms pasiekti vienam kitą, regis, niekada nebuvo taip paprasta. Ir vis tik daugelis psichologų konstatuoja, kad žmonės kaip niekad vieniši. Pasak J.Sučylaitės, kad vienumoje knyga gali būti geras draugas, vienumoje žmogus gali nė nejausti vienatvės, joje gali būti gera. O štai vienatvė susijusi su daugeliu kitų problemų: maža saviverte, negebėjimu užmegzti ryšio, patirtų traumų pasekmėmis. Skaitoma knyga gali padėti išspręsti kai kurias psichologines problemas, tik svarbu atminti, kad žmogui visada reikia kito jį suprantančio žmogaus, visuomenėje jis nori jaustis savas, pripažįstamas, vertinamas.

Vienas iš būdų pajusti bendrumą su kitais nepametant savitumo, gali būti populiarėjantys skaitytojų klubai, skaitymo grupės, kai visi dalyviai skaito pasirinktą kūrinį, o paskui renkasi jį aptarti. Jūratė įsitikinusi, kad toks bendruomeniškumas ir dialogai per knygą stiprina dvasinius žmonių saitus. Knygos aptarimas padeda geriau suprasti perskaitytą tekstą, gali paskatinti kai kuriuos epizodus peržiūrėti dar kartą, suteikia pokalbiui temą. Žinoma, anot terapeutės, reikėtų skirti skaitytojų klubus, kuriuose  žmonių gali būti daug, ir kuriuose neatliekamos psichologinės intervencijos bei specialiai kuriamas biblioterapines grupes vienai ar kitai žmogaus problemai spręsti.

Sustiprinti gali ir Vydūno filosofija, ir H.Nagio poezija

Psichoterapeutė J.Sučylaitė  mano, kad žmogui tikrai ne visada reikia terapijos, o jeigu reikia, tai būtų pravartu žinoti, kas yra negerai, kodėl jis negali laimingai gyventi ar ištverti jam duotos gyvenimo situacijos. Kartais ji juokauja: „Jeigu žinai, kokią problemą tau reikia išspręsti, jau iškentėjai pusę savo kančios.“ Pasak specialistės, vieną žmogų gali stiprinti Vydūno filosofija, kitą – H.Nagio poezija. „Mes visi turime savo pomėgius. Galima paskaityti keletą puslapių vienos knygos, kitos ir klausti savęs, ar tai tas kūrinys, kurios man dabar reikia. Verta rašyti dienoraštį, užrašinėti skaitant kilusias mintis.“

Pati Jūratė sako labiausiai mėgstanti skaityti po pasivaikščiojimų gamtoje, atostogaudama. Stengiasi labiau pažinti lietuvių autorius. Ir prisipažįsta, kad pati iki šiol yra valdoma vaikystėje perskaitytos pasakos apie saulės vaduotoją. „Galbūt ji atvedė mane į psichoterapiją, – svarsto gydytoja, – juk panirti į kenčiančio žmogaus pasaulį – tai panirti į tamsą ir eiti vaduoti saulės“. Paauglystėje ją stipriai veikė R.Lankausko novelės: žavėjo stilius, lengvai, paprastai perteikiami žmonių vidiniai išgyvenimai, ypač įsiminusi apysaką „Atspindžiai jūros vandeny“. V. Mykolaičio – Putino „Altorių šešėly“ užhipnotizavo dėmesiu Liudo Vasario vidinei patirčiai. Na ir, žinoma, iki šiol labai mėgstanti poeziją: Just.Marcinkevičiaus, M.Martinaničio, H.Nagio…

Specialistės rekomendacijos

Paprašyta paminėti keletą gydančių knygų, kurias šiandien mielai rekomenduotų žmonėms kaip specialistė, Jūratė prisipažįsta atstovaujanti interaktyviosios biblioterapijos krypčiai: „Tai reiškia, kad man svarbi ne tiek pati knyga, kiek grupėje vykstantis procesas skaitymo, pokalbio, rašymo metu. Būtent tada galima padėti žmogui išgyventi skaitymo sužadintus neigiamus jausmus. Netektį išgyvenančių žmonių grupėje  stiprų poveikį darytų kai kurie Alės Rūtos eilėraščiai iš rinkinio „Tyloj kalbėsi: eleginės mintys sūnui Arimantui“, bet nežinau, kaip tie eilėraščiai žmogų veiktų vienumoje.“ Daug kas, pasak terapeutės, priklauso nuo skaitančiojo vidinės būsenos, žmogaus skaitymo patirties. Nes terapija ir skirta konkrečioms konkrečių žmonių problemoms spręsti. „Tiems, kas norėtų daugiau pasigilinti į biblioterapiją, galiu rekomenduoti paskaityti V. Franklio „Žmogus ieško prasmės“, D.Gailienės „Ką jie mums padarė“, V.Daujotytės „Saugančią sąmonę“, C.R. Rogerso „Apie tapimą asmeniu“,  D.D. Bernso bestselerį „Geros nuotaikos vadovas: nauja emocijų terapija“, – vardija pašnekovė. Nesumenkindama psichologinių žinių reikšmės, ji dažniau rekomenduoja ne savipagalbos knygas, o grožinę literatūrą: iš naujo atrasti  K. Bradūno, H. Nagio, V.Mačernio, V. Mykolaičio – Putino poeziją, surasti artimą balsą dabartinių jaunų ir vyresnių poetų kūryboje.

„Savaitė“,  2018 m. Nr. 1

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *