Apie rašymo terapiją

rasymasYpatingą rašymo poveikį žmonės jautė nuo seniausių laikų. Rašė laiškus, dienoraščius, kūrė poeziją ir tuo mėgavosi. Pastaruoju metu dažnas skundžiasi nerimu, liūdesiu, depresija… Prisiminti galima rašymą – puikų būdą stabtelėti, nurimti ir atrasti save bei pasaulį iš naujo. Apie tai kalbamės su psichologu-psichoterapeutu Juliumi Kvedarausku.

Rašymas disciplinuoja mastymą, kalbą. Užrašyta mintis įgauna kūną. Rašydami labiau susikaupiame, mokame save sustabdyti, nedaugžodžiaujame. O vartojant mažiau žodžių, jie pasidaro esmingesni. Suvokta mintis greitai išnyksta, pabėga. O užrašyta – ilgam išlieka. Žmonės dienoraščius rašo ne veltui. Jeigu kas vakarą rastumėte laiko užrašyti viską, kas tą dieną svaraus įvyko, kas šovė į galvą, ką svarbaus pamatėte, sutikote ir po metų paskaitytumėte, tikrai atrastumėte daug netikėtų dalykų, savotiškų nušvitimų…

Žinoma, ne viskas, ką žmogus užrašo dienoraštyje yra vertinga, bet tarp tų beverčių dalykų gali pasitaikyti tikrų perliukų, kuriuos galima išsigriebti. Galbūt jie bus asmenišai įdomūs, gal pasitarnaus rašant mokslinį darbą, ar net bus medžiaga knygai. Kai užrašai dienos mintis, įvykius ir juos po kurio perskaitai, gali pamatyti, kokia turtinga buvo tavo gyvenimo diena. O iki tol atrodė – viskas kaip visada. Užsirašęs kitaip išgyveni patį laiką. Jis tampa prasmingesnis.

Dalijimosi stebuklas
Skausmas sumažėja, kai juo pasidalini. Jeigu žmogus verda tik savy, vargu ar jam palengvės. Jei pasidalina visavertiškai, būna atviras, išsikalbėjus ar išsirašius apima savotiškas katarsis.
Rašymas jau savaime yra kaip dalinimasis. Kam aš rašau? Ar tik pačiam sau? O gal kitam aš? Sakoma, kad žmogus rašo kitam sau, kuris skaitys. Rašydami viliamės, kad kažkas mus išgirs. Visi mes norime būti išklausyti. Daugeliui, matyt, svarbu, iš to, ką užrašo, kažką perduoti kitam žmogui.
Rašant išsikraunama, išsisakoma, o „iškėlus“ iš savęs neigiamus dalykus, emocinis krūvis sumažėja. Užrašyti jausmai geriau atpažįstami, tampa „savesni“ ir su jais lengviau gyventi.

Rašykite, kai to norisi
Svarbu būti jautriam sau pačiam ir rašyti tada, kada norisi. Tikrai verta visada turėti su savimi bloknotą ir rašiklį, kuriuos galima nešiotis ir kilus bet kokiai įdomesnei minčiai – užsirašyti. Kitaip tariant, visada turėti rašymo galimybę.
Neretai žmonės pasakoja, kad štai rašydavo anksčiau, bet paskui įgūdis pasimiršo. Kad norisi jį susigrąžinti. Labai svarbu žinoti, kad tokių sielai padėjusių „vaistų“ buvo. Reikia tik šiek tiek pastangų ir tai galima padaryti.
Būna situacijų, kai kažko žodžiu neišeina pasakyti. Tada puikiai padeda rašymas. Ypač – laiškų. Parašyto laiško galima ir neišsiųsti, padėti į stalčių. Gali atsitikti taip, kad siųsti nė nesinorės. Tačiau terapinis rašymo poveikis jau bus patirtas.

Kad pernelyg neskaudėtų
Žinoma, taisyklės turi išimčių. Tai, kad rašant palengvėja – tiesa su išlygomis. Esant traumuojančiam patyrimui, nereikėtų skubėti visko užrašyti. Gali būti per skaudūs išgyvenimai. Kai žaizda neužgijusi, nereikia jos pernelyg liesti, draskyti, geriau palaukti kol užgis. Rašymas yra labai tiesmukiškas, jis greitai nardina į skausmą. O rašydamas žmogus yra labai atviras savo patyrimui. Po emocinių traumų, ypač sunkių išgyvenimų kurį laiką gal ir nevertėtų apie tai rašyti.

Sveikas, liūdesy
Kai vargina begalinis liūdesys, prislėgtumo būsena, galima parašyti liūdesiui laišką. Ir pabandyti iš jo gauti atsakymą. Pamėginti atskleisti liūdesio veidą. Galima kalbėti poetiniais žodžiais. Kartais to labai baiminamasi. Manoma, kad reikia būti poetu. O juk į poeziją galima žiūrėti kaip įtam tikrą kalbėjimo būdą. Metaforos labai padeda. Įsivaiduokite, kad jūsų liūdesys yra šalis, gyvūnas, augalas, metų laikas, vėjas, pasakų herojus… Kuris vaizdinys jį geriausiai apibūdina? Galima susirasti patį lūdniausią eilėraštį apie liūdesį ir pamėginti jį parašyti savaip. Poezija labai stipri, ji suteikia jausmams formą. Jausmas gali atrodyti labai neapibrėžtas, neaiškus, o kai jam suteikiama forma – su juo lengviau tvarkytis. Jau nebe jis mane valdo, o aš tampu jo kūrėju. Kita vertus, jeigu iš liūdesio galiu sukurti meno kūrinį, jis nėra jau toks blogas dalykas. Tai ir yra kūrybos esmė.

Rašo ir sergantieji demencija
Anglijoje terapinis rašymas labai plačiai taikomas. Pavyzdžiui, sergantiems demencija. Yra toks įsivaizdavimas, kad rašyti gali tik aukšto intelekto žmonės. Nebūtinai. Žmonės, kurie serga negilia demencija, gali parašyti labai neblogus tekstus. Rašymas gali išprovokuoti tuos jų atminties klodus, kurių niekas kitas nepaliesdavo. Teko skaityti puikiai parašytų tokių žmonių atsiminimų.
Savo kūrybą galima išleisti kad ir dviem savilaidos egzemplioriais. Galima rašyti į interneto svetaines, gauti atsaką, sulaukti komentarų. Žinoma, išties talentingų rašytojų, kurių kūryba leidžiama tūkstantiniais tiražais ir verčiama į užsienio kalbas yra nedaug. Ir jų talentas greičiausiai įgimtas, ne išmoktas. O daugelis mūsų esame tik paprasti žmonės. Bet ir paprasti žmonės gali parašyti gerų tekstų. Ir – svarbiausia – patirti rašymo malonumą…

Apie rašymo naudą – trumpai
Išsirašius palengvėja
Žmogus, išgyvendamas netektį parašo laišką tam, kurio neteko ir jam labai palengvėja. Pats stebisi, netiki, kad taip gali būti. Sako pajutęs, kad mirusysis tikrai kažkokiu būdu jį išgirdęs. Taip rašymas ne tik palengvina psichologinę naštą – juo prisiliečiama prie amžinybės.
Sumažėja vidinio purvo
Reguliariai nuoširdžiai rašydamas žmogus pamažu tampa lankstesnis, laisvesnis, spontaniškesnis, žaismingesnis. Išrašyti neigiami jausmai tarsi išlaisvina, padaro vietos galimybei būti tokiu, kokiu visada norėjosi.
Pamatoma daugiau gėrio
Rašydamas žmogus neretai pastebi, kad tai, ką laikė neigiamu dalyku, gali turėti ir tiegiamų pusių. Tai labai pradžiugina.
Prasmingas ritualas
Kartais labai padeda, kai žmogus nuolat, tam tikrą savaitės dieną atsisėda ir kažką parašo. Tai tampa savotišku ritualu, o ritualų visiems labai reikia.
Suteikia saugumo viltį
Labai svarbu suvokti, kad jei net ir nieko nėra šalia, jokio artimo žmogaus, visada galima išsikalbėti rašant. Tai suteikia saugumo pojūtį.
Atrandamas įvairesnis
Būna, kad rašydamas žmogus atranda ir priima tas savo dalis, kurių anksčiau nematydavo. Gyvenime galiu būti labai rimtas, o rašydamas – atsipalaidavęs ir padūkęs. Rašymas labai padeda susidrauguauti su mažiau pažįstamomis vidinėmis figūromis, asmenybę tai labai praturtina.
Padeda užsidirbti
Neverta pamiršti, kad jei gerai sekasi, iš rašymo galima ir uždirbti, kad šį įgūdį galima pritaikyti kasdienybėje. Taip žodis gali tapti vertingas ir materialine prasme.

Moters savaitgalis 2012 12 20, Nr. 51

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *