Knygos „pagal receptą“

vakaras su knygaKai kuriose Didžiosios Britanijos gydymo įstaigose jau kuris laikas gyvuoja praktika – sunegalavusiam pacientui šalia vaistų (arba net vietoje jų) „išrašyti“ ir knygą. Teigiama, kad tai duoda labai gerų rezultatų: skaitymas teigiamai veikia žmonių sveikimo procesus, nes mažina vidinę įtampą, nerimą, išsklaido niūrias mintis, sukelia teigiamų emocijų ir tikėjimo savo vidinėmis galiomis. Tada ir vaistų reikia mažiau, o sykiais – ir visai nebereikia. Egzistuoja net terminas – „išrašomos knygos“ (books on prescription), o bibliotekose sudaromi ir nuolat atnaujinami jų sąrašai.

Galime tik pavydėti britams tokių paslaugų ir gydytojų dėmesio. Arba imtis iniciatyvos šių „vaistų“ susirasti patys…

Kartais užtenka vos kelių sakinių…
„Žmogui išgyti kartais pakanka kelių knygų, kelių eilučių ar net kelių žodžių. Tačiau tai turi būti sukrečiantys žodžiai, jie turi ne suteikti informacijos, bet grąžinti jo gyvenimui tikslingumą, atskleisti iki tol nepastebėtus dvasios turtus“, – sako gydytojas psichiatras Aleksandras Alekseičikas, dažnai vadinamas Lietuvos biblioterapijos tėvu. Anot jo, dvasiškai susirgęs žmogus dažnai jaučiasi tarsi pasiklydęs nepažįstame mieste. Tinkama knyga jam gali pasiūlyti žemėlapį, padėti suprasti tikrąsias ligos priežastis ir gydymo galimybes.

Kryptis prasmės paieškose
Viktoras Franklis, žymiausias praėjusio šimtmečio logoterapijos (psichoterapijos kryptis apie gyvenimo prasmės paieškas) kūrėjas, savo knygose ir laiškuose nuolat teigė, kad gyvenimo prasmės paieškos yra svarbiausias subrendusio žmogaus siekis. Žmogus įprasmina save radęs unikalų pašaukimą ir vykdydamas savo gyvenimo misiją. Knygos neabejotinai padeda mums ją atrasti, suvokti, kas esame ir dėl ko gyvename, kokį pėdsaką paliksime šioje žemėje. Anot gydytojos psichiatrės ir poetės Jūratės Sučylaitės, skaitydami „mes tampame labiau savimi“. Kai nuo įsivaizduojamojo herojaus, atpažinusios jame save, pereiname prie savianalizės, nejučia imame save keisti. Ir laipsniškai tampame tokios, kokiomis norime būti.

Laimės akimirksniai
Dzenbudizmo mokytojai (ir ne tik jie) teigia, kad jei nesugebėsime būti laimingi šiandien, tai neįstengsime ir rytoj ar po metų. Ir iš tikrųjų – gebėti džiaugtis šia diena yra išmintingo žmogaus bruožas. Skaitymas gali mums suteikti tokios išminties: sustabdyti laiko akimirką, naujai atrasti dabartį ir priimti gyvenimo realybę – tokią, kokia ji yra. Vien pažvelgus į savo gyvenimą ir aplinką „čia ir dabar“ akimis, galima patirti daugybę mažų stebuklų: pajusti krintantį pirmąjį sniegą, šiugždančius po kojomis lapus, išgirsti palangėje čirškiančią zylę… Tai padeda sustabdyti savęs gailėjimo procesą ir suteikia impulsų dvasiai augti.

Dalijimosi džiaugsmas
Daugelis psichologų pastebi, kad knygos poveikis didesnis, kai jos sukeltais įspūdžiais pasidalinama su kitais. Kalbėdami žmonės patys sau įsivardija reikšmingiausius dalykus ir taip labiau juos įsisąmonina. Juk išsakyta mintis skiriasi nuo tik pamąstytos. Jeigu pamėgintume pastarąsias pasekti, pamatytume, kokios jos neužbaigtos, padrikos, nestruktūruotos… Išsakydami jas norom nenorom esam priverstos įvilkti į „normalius“ užbaigtus sakinius, idant pašnekovas mus suprastų. Tačiau ir mums patiems tokios „sutvarkytos“ mintys jau turi didesnį svorį.
Labai prasminga pasidalinti ir liūdnomis, slegiančiomis mintimis, jei knyga tokias sukėlė. Juk pasidalintas liūdesys lengvesnis, o neretai pamatomos ir išeitys kaip iš jo vaduotis. Ir psichologai, vedantys biblioterapijos užsiėmimus grupėse, pastebi, kad jau po keleto užsiėmimų žmonių mintys tarsi nuskaidrėja, jie kalba drąsiau, atviriau dalinasi išgyvenimais.

Kaip pačiam atrasti gydančias knygas?
Žinoma, skaityti bei patirti knygos gydomąjį poveikį galima ir vienumoje. Tik verta atminti, kad tikrai ne kiekviena knyga turi terapinį, sielą apvalantį, sprendimus subrandinantį poveikį. Kai kurie leidiniai gali veikti ir neigiamai, užliūliuoti netikrais pažadais, iliuzijomis ir svajonėmis, kad štai kažkas kitas ateis ir išspręs už mus problemas.
Gydanti literatūra skatina ieškoti savyje jėgų, keisti požiūrį į traumuojančią situaciją, o galiausiai – ir pačią situaciją. Svarbu atrasti save knygos herojuje, savotiškai iš naujo išgyventi neigiamus jausmus bei pamatyti sprendimą.
Taigi jei norite, kad knyga padėtų jums gyti, rinkitės gerą grožinę (nesenstančią klasikinę, esė, biografinę), populiarią mokslinę (medicininę, psichoterapinę, psichologinę, filosofinę), religinę (pripažintų dvasios tėvų) literatūrą.

Gydytoja psichiatrė, poetė, poezijos terapeutė, Klaipėdos universiteto docentė dr. Jūratė Sučylaitė

Skaitoma knyga – tai galimybė tapti išmintingesniam, atrasti aktualias egzistencijos žinias čia ir dabar, tai galimybė patirti estetinį pasitenkinimą ir atsitraukti nuo negatyvaus galvojimo. Gerai, kai žmogus skaitydamas jaučia, kad autorius turi panašios gyvenimiškosios patirties. Tada einama į suartėjimą su kūrėju, prasiplečia žmogiškosios būties suvokimas, atrandami nauji keliai. Kūrinio herojus gali įkvėpti gyventi, skaitytojas gali panorėti būti panašus į jį.
Betgi knyga knygai nelygi: yra mokslo populiarinimo, praktinių patarimų knygos, yra grožinė literatūra. Praktiniai pamokymai didina tik mūsų pažinimą, o meninis žodis veikia žmogaus visumą: pojūčius, jausmus, vaizduotę, mintis. Čia ypač paveiki yra poezija. Eilėraštyje žodžių gana nedaug, o atveriami gilūs žmogaus gyvenimo klodai, parodomas reiškinių prieštaringumas, perteikiama laiko tėkmė. Metafora yra ir sielos šauksmas, ir dieviškoji žinia, kaip gyventi, ir tai, ką galima pamatyti, paliesti, kas labai konkretu.
Kai vedu poezijos terapijos grupes, pirmasis laimėjimas būna, kai žmogus atsiveria ir prakalbsta apie save, antrasis – kuomet atranda žodžių savo problemai įvardinti, trečiasis – šviesėjantis jo gyvenimo istorijos pasakojimas. Dažnai skaitome Henriko Nagio, Vinco Mykolaičio-Putino, Justino Marcinkevičiaus, Kazio Bradūno eilėraščius.
Biblioterapinis eilėraštis turi būti suprantamas, įkvepiantis gyventi, o jo nuotaika artima skaitančiojo nuotaikai. Depresiškas žmogus neišgirsta linksmo eilėraščio, geriau liūdnokas eilėraštis, pasibaigiantis šviesesne gaida. Tokio eilėraščio pavydžiu galėtų būti Algimanto Baltakio “Požeminės upės”. Eilėraščio dėka greičiau atrandame bendrąsias mūsų dvasinių patirčių ištakas, o tai svarbu, kai siekiame gilaus, nuoširdaus atsivėrimo ir bendruomeniškumo pajautos.

EDITA 2014 m. nr. 1

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *