Filmai, kurie keičia gyvenimus

5691000937_89ea9f89c4_oŽmonės nuo seno mėgo istorijas. Pasakodavo tikras ar pramanytas ir visada būdavo, kas jų klausosi. Filmas – taip pat istorija, tik pasitelkus šiuolaikines technikos priemones, papasakotas vaizdine kalba. Mes galime žiūrėti juos, nes filmai mums patinka, bet galime ir dėl to, kad jų pasakojama istorija ar tam tikri jos epizodai artimi mūsų išgyventiems. Patikęs, įspūdį palikęs filmas gali būti tarsi raktas į žmogaus pasamonę – panašiai kaip jo sapnuotas ir atmintin įstrigęs sapnas, kaip vaikystėje įsiminusi pasaka.

Pasaulyje egzistuoja per 400 psichoterapijos rūšių. Terapinį poveikį gali turėti ne tik knygos, muzika, piešimas, šokis, gyvūnai, bendravimas, bet ir filmai. Jie veikia žiūrovą per vaizduotę, simbolius ir metaforas, daro įtaką ir emocijoms, ir protui. Per vaizdą, garsą sužadinami mūsų jausmai, patraukia siužetas bei gilesnė archetipinė ar filosofinė filmo prasmė.

Amerikiečių raidos psichologas Hovardas Gardneris ne taip seniai (1986 m) išplėtojo teoriją apie daugybinį intelektą. Atlikęs tyrimus jis padarė prielaidą, kad egzistuoja 7 intelekto tipai (loginis-matematinis, kalbinis, vaizdinis-erdvinis, muzikinis, kūno-kinestetinis, tarpasmeninių santykių ir vidinis-asmenybinis) iš kurių 1 ar 2 žmoguje dominuoja. Dominuojantis intelektas paprastai byloja apie žmogaus gebėjimus ir dažnai nulemia jo profesijos, gyvenimo būdo pasirinkimą. Nepaisant šio dominavimo, lavinti reikėtų visus septynis, nes tai įgalina geriau prisitaikyti kintančiame pasaulyje, geriau save išreikšti, tiesiog geriau jaustis. Kaip su tuo susijęs kinas? Ogi tuo, kad prisideda aktyvuojant visus septynis mūsų intelektų tipus: labiausiai vidinį, bet neišvengiamai ir kalbinį, tarpasmeninį, muzikinį, vaizdinį, loginį ir netiesiogiai, bet ne mažaiu paveikiai – ir kinestetinį. Kalbant paprastai filmai – daugeliui tinkama preimonė geriau pažinti pasaulį ir save pasaulyje.

Rasti vidinių išteklių
Britų psichoterapeutas ir kinoterapijos pionierius, knygos „Kino terapija: kaip filmai keičia gyvenimus“ („Movie Therapy: How it Changes Lives“) autorius Bernie Wooder, sako, kad 9 iš 10 jo klientų galėtų įvardinti filmą, kuris pakeitė jų gyvenimą, nors niekada pernelyg nesusimąstė, kodėl.
Anot jo, daugelis žmonių žiūri filmus dėl pramogos, tačiau psichoterapeutui jų pasirinkimas gali būti labai iškalbingas. Atmintin įsirėžęs filmas žmogui yra neabejotina kažkuo svarbus, jis gali padėti atskleisti jo giliausias mintis, jausmus, kartu – ir elgesio modelius, kurie padeda arba trukdo gerai jaustis. Pažinus tuos trukdžius, galima mėginti elgesį keisti ir gyventi laimingiau. Tinkamas, žmogui aktualus filmas padeda rasti vidinių išteklių ir susidoroti su kasdienio gyvenimo iššūkiais. Jis, kaip vaizdinė metafora, leidžia atrasti ir patirti savo gyvenimo vertę. Pamatytas ir įspūdį padaręs filmas šia prasme suveiks geriau už 100 duodamų patarimų. Nes meninė kalba labiau nei kitos „pasiekia žmogaus širdį“.

Jei kankinatės nerasdami atsakymo
Gyvenime būna situacijų, kai žmogus kankinasi nerasdamas atsakymo, kas vyksta jo sieloje. Žiūrėdamas filmą svarbia sau tema, jis gali pamatyti įvairiausius savo problemos sprendimo scenarijus. Kartais ir paprasto problemos įvardijimo pakanka, kad žmogus atrastų savyje jėgų kažką daryti. Pasak psichologės Rasos Kučinskienės, filmas perduoda paslėptą prasmę, todėl labai svarbu suprasti, ką žmoguje jis pažadina – senas nuoskaudas, nusivylimus, savęs sumenkinimą, jausmą, kad nieko negalima pakeisti…. ar norą gyventi, keistis, kurti, žadina adekvatų realybės suvokimą, viltį.
Filmas kiekvienam gali suteikti vilties ir optimizmo. Net jei žiūrovas nesutinka su tam tikrais veikėjų poelgiais, jis gali kelti klausimą: „Ką aš daryčiau kitaip šioje situacijoje?“ ir tai jau bus terapinis filmo poveikis. Žiūrovas patiki, kad elgiantis kitaip, galima sulaukti laimingos pabaigos. Įdomu ir tai, kad žiūrėdamas filmą, kuris atitinka jo situaciją, žmogus emociškai susitapatina su veikėjais ir lengviau pasiryžti kažką keisti asmeniame gyvenime. Filmai, kuriuose aiškiai matoma veikėjų branda, dvasinis augimas ar teigiami pasikeitimai, padeda apsispręsti permainoms savo gyvenime.

Pamąstymui…
• Pagalvokite, apie filmą, kuris kažkada, o gal visai neseniai jus sujaudino, kurį pažiūrėję negalėjote atsitokėti, kuris dar ilgai iškildavo atmintyje. Gal tokį prisimenate iš vaikystės? Ar jo herojus įveikia kliūtis, ar – pasiduoda? Ar jis kalba apie džiaugsmą? Apie liūdesį? Ryžtą? Pakilimą „iš pelenų“? Tas matytas ir į atmintį įsirėžęs filmas kažką jumyse atpindi. Ką būtent – pagalvokite patys.
• Įsivaizduokite, jei būtų kuriamas filmas apie jūsų gyvenimą – koks būtų šio filmo pavadinimas? Kokio žanro jis būtų – drama, tragedija, komedija, kovinis, romantinis, erotinis, nuotykių? Koks aktorius galėtų suvaidinti jūsų rolę? Koks turėtų būti filmo biudžetas?

5 terapiniais galintys būti filmai
Nors filmas, panašiai kaip knyga, terapinį poveikį turės tik tada, kai žmogui jo siužetas bus kažkuo aktulus, prasmingas ir suprantamas, štai 5 filmai, kurie galėtų tokiais būti.
„Amelija iš Monmartro“ („La fabuleux Destin D‘Amelie Poulan“, rež. Jean-Pierre Jeunet, 2001, Prancūzija, Vokietija) – paprastumu ir meile gyvenimui dvelkianti juosta, kurio pagrindinė veikėja plačiai atmerktomis akimis tarp ją supančių niūrių veidų spinduliuoja meilę ir ramybę.
„Neliečiamieji“ („Intouchables“, rež. Olivier Nakache, Eric Toledano, 2013 m., Prancūzija) – tikrais faktais paremtas filmas su lengvu humoru pasakoja apie visiškai paralyžiuoto milijonieriaus ir jo slaugytoju tapusio jauno emigranto draugystę ir sykiu – apie neteisybę, pyktį ir galų gale – susitaikymą.
„Karaliaus kalba“ („The King’s Speech, rež. Tom Hooper, 2010 m., Didžioji Britanija) istorinė drama apie karalių Jurgį VI, kuris valios pastangomis ir logopedo, vėliau tapusiu geru bičiuliu, padedamas įveikia savo mikčiojimą. Kartu filmas apie apie žmogaus galimybes ir apie pastangas, kurios nebūna bevaisės.
„Aleksandras ir baisiai, labai siaubingai bloga diena“ („Alexander and the Terrible, Horrible, No Good, Very Bad Day“, rež. Miguel Arteta, 2014 m., JAV) – nuotaikinga komedija apie kupiną baisių išgyvenimų dieną, kurioje vienas už kitą klaikesni atsitiktunumai herojui nutinka vienas po kito. Bet kai negalime pakeisti aplinkybių, juk galime keisti požiūrį į jas.
„Prieš pakratant kojas“ („The Bucket List“, rež. Bob Reiner, 2007 m., JAV) – įkvepiantis ir linksmai liūdnas pasakojimas apie du sunkius ligonius, susidraugavusius onkologinės ligoninės palatoje ir sumaniusius sudaryti sąrašą dalykų, kuriuos dar norėtų įgyvendinti prieš iškeliaudami anapus. Kas sumanyta – padaryta. O koks būtų jūsų sąrašas?..

Psichologės psichoterapeutės Indrės Treigienės nuomonė

Apibrėžti, kuris filmas psichoterapinis, o kuris – ne, gana sudėtinga. Sakyčiau, kad filmas, kuris iškelia žmogišką problemą nevienpusiškai, parodo vidinius prieštaravimus ir, galbūt, įkvepia sprendimui galėtų vadintis psichoterapiniu. Kita vertus, yra filmų, kurie parodo problemas ir akcentuoja aklavietę – jie irgi gali būti terapiniai, nes verčia ieškoti vidinių resursų susidoroti su tuo, ko negali pakeisti. Jei filmas sukėlė žmogui naujų minčių ar klausimų – jau gerai. Vadinasi kažką jame pažadino, sujudino.
Psichoterapinis filmas, mano manymu, nebūtinai turi sukelti malonius jausmus – juk sunkus patyrimas paskatina ieškoti atsakymų ir konstruktyvių išeičių. Žinoma, yra juostų, kurias pažiūrėjus gali sukilti stiprūs ir gąsdinantys jausmai, su kuriais žmogus negali pats vienas tuo metu susidoroti. Tada turbūt galima kalbėti apie neigiamą filmo poveikį. Kai žmogus renkasi, ką žiūrėti – visada loterija. Gali pataikyti, gali ir ne. Nepatikus filmą visada galima (bet nebūtinai verta) išjungti ir jo nežiūrėti. Skirtingai nei gyvenimą…
Dar vertėtų skirti filmų žiūrėjimą psichoterapinėje grupėje ir tiesiog sau pačiam, kas, žinoma, irgi gali turėti terapinį (platesne prasme) poveikį. Grupėje susirenkama ne tik pamatyti, bet ir pasidalinti savo jausmais, mintimis, įžvalgomis. Tai padeda dalyviams geriau suprasti savo vidinius išgyvenimus, atpažinti, įvardinti jausmus, pamatyti įveikos būdus – kurie konstruktyvūs, kurie destruktyvūs. Atsiranda daugiau galimybių perdirbti kilusius sunkius jausmus, gauti grupės vedančiojo ir narių atliepimą bei palaikymą.
Kai renku rekomenduojamus pažiūrėti filmus, nesiekiu, kad jie būtų apdovanoti kuo daugiau Oskarų. Žinoma, gera režisūra ir vaidyba yra puiku, bet svarbiau, kad kūrinys atlieptų žmogui aktualią situaciją. Aš nemėgstu filmų, kurie tarsi išskaido pasaulį, bet neatspindi jo kaip visumos, kuriuose viskas vien tik juoda, arba tik balta. Pasaulis pilnas spalvų ir atspalvių. Todėl man patinka japonų animatoriaus Hayao Miyazaki filmai, pavyzdžiui, „Keliaujanti pilis“, „Stebuklingi Šihiros nuotykiai Dvasių pasaulyje“, „Dangaus pilis Laputa“, kurių veikėjų charakteriai daugialypiai, sudėtingi, atspindi vidinius prieštaravimus. Juos gali žiūrėti ir vaikai, ir suaugusieji.
Kaip terapinį poveikį turinčius galėčiau paminėti filmus „Karalius kalba“ („The King’s Speech“, 2010) ,„Bilis Eliotas“ („Billy Elliot“, 2000), „Adomo obuoliai“ („Adams Æbler“ 2005), „Nuostabus protas“ („A Beautiful Mind“, 2001), „Atskalūno laiškai“ („The Perks of Being a Wallflower“, 2012) „Fortepijonas“ („The Piano“, 1993), „Aš esu Semas“ („I‘m Sam“, 2001), „Merė ir Maksas“ („Mary and Max“, 2009).

7 DIENOS 2015 m. Nr. 10

1 mintis apie „Filmai, kurie keičia gyvenimus“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *