Kaip mus veikia informacija

14194197579_2921deecf1_oSu kolege psichologe psichoterapeute Giedre Žalyte pasikalbėjome, kaip  įvairiaus pobūdžio žinios veikia mūsų psichiką, net jei jų sąmoningai ir nesiklausome.

Lietuvos miestuose  plinta nauja mada – žmonės atsisako televizorių. Dažniausiai to argumentas – negirdėti neigiamos informacijos ir nebūti jos veikiamiems.

 Prieš keletą metų Vilnius universitete buvo atliktas tyrimas, kuriuo siekta išsiaiškinti  per pagrindinius Lietuvos TV kanalus rodomo smurto dažnumą. Tris kartus per dieną po 15 minučių tyrėjai įrašydavo atsitiktinai pasirinktas trijų televizijos kanalų laidų ištraukas. Rezultatai parodė, kad per vieną valandą buvo ištransliuojama vidutiniškai net po 10,8 smurto aktų! Įvairiose televizijos laidose vyravo fizinis smurtas. Tiek fizinio, tiek psichinio smurto rodymas dažniausiai buvo savitikslis, apie pusę visų atvejų nebuvo rodoma jokių pastebimų jo padarinių aukai ar pateikiama aiškaus smurto arba smurtautojo vertinimo. Taip pat tyrėjai nustatė, kad daugiausia fizinio ir psichinio smurto buvo rodyta animacinių filmų metu (Kiguolytė R., Valickas G., 2008). Tyrimas buvo sutelktas tik į smurtą. Tačiau televizijų laidose apstu ir kitokios negatyvios informacijos: nuolat kalbama apie karo grėsmę, nelaimes ir nelaimingus atsitikimus, politikų nekompetenciją ir korupciją, kylančias kainas, didėjantį skurdą, savižudybes ir t.t. Televizijos rodo, žiūrovai žiūri. Arba įsijungę televizorius namuose, „kad nebūtų per tylu“, tampa pasyviais tranliacijų girdėtojais. Kaip tai veikia?

Smegenys viską fiksuoja

Psichologė psichoterapeutė Giedrė Žalytė sako, kad gana seniai įrodyta, jog žmogaus smegenys didelę dalį informacijos fiksuoja nesąmoningai. Per televiziją transliuojamos žinių srautas, net jeigu jo klausomasi ir nevalingai, mūsų smegenyse gali nusėsti ir paskui veikti mūsų nuotaiką, nusiteikimą, suvokimą apie pasaulį.Jeigu mes nekreipiam dėmesio į mus pasiekiančią informaciją, jeigu nuolat girdim žinias apie nužudymus, užpuolimus, nelaimes, tokia informacija kaupiasi atmintyje ir gali formuoti vis iškreiptesnį pasaulio vaizdą. Ypač, jei žmogus ir taip jaučiasi nesaugiai, ji gali labai apsunkinti gyvenimą ir vis labiau tolinti nuo realybės. Jei asmuo mano, kad gyvenimas yra vien tik neteisybės, nelaimės ir problemos bei nuolat tai pasitvirtina televizijos žiniomis, pradeda tokį ir gyventi: visko bijo, ir net jeigu tų nelaimių gyvenime dar nėra, jis joms ruošiasi.

 „Aš taip ir žinojau…“

Ir tai dar ne viskas. Psichologė pasakoja, kad visą gaunamą informaciją smegenys dar filtruoja pagal tam tikrus „kriterijus“. Pirmas svarbus dalykas, anot Giedrės, yra žmogaus įsitikinimai. Jeigu jis mano, kad pasaulis yra pavojingas, vėliau jo psichika informaciją filtruoja tokiu būdu, kad tą įsitikinimą patvirtintų. Taigi, girdėdamas žinias apie karo grėsmę, nelaimes ir kataklizmus, žmogus, lengvai jas dėsis į galvą ir atsimins, tarsi pats sau patvirtinadamas: „Aš taip ir žinojau“. O štai informacijos, kuri tiems įsitikinimams prieštaraus – praneš apie gražius dalykus, nesavanaudišką pagalbą, geraširdiškumą, pasiaukojimą – greičiausiai „negirdės“, nuvertins arba čia pat užmirš.

Antras momentas – mes geriausiai  įsimename dalykus, kurie yra mums emociškai svarbūs. Jeigu informacija neutrali, žmogus greičiausiai jos neatsimins. Bet jeigu žinios kels jausmus, jos veikiausiai stipriai įsirėš į atmintį. Ir net nėra svarbu, pastebi tai žmogus ar ne. Daugelis mūsų jautriai reaguojame į pranešimus apie kitų sukeltą skausmą, apie bejėgiškumą, neteisybę, nes su tokiomis patirtimis esame susidūrę. Tokius jausmus atspindinti informacija juos dar labiau sustiprins.

Kodėl akys pirmiau pastebi grėsmingiausias antraštes?

Deja, tokia jau žmogaus prigimtis. „Jeigu pamatysim penkias antraštes, veikiausiai pirmiausia skaitysim tekstą, kuris bylos apie didžiausią grėsmę“, – pasakoja psichologė. Anot jos, tyrimai rodo, kad žmogus neigiamą informaciją yra linkęs laikyti svarbesne už teigiamą. Kažkas taikliai yra pasakęs, kad mūsų smegenys sukurtos ne laimei, o išlikimui. Pavojaus atpažinimas šiam yra daug svarbesnis, nei gėrio ir grožio pastebėjimas. Mes visi labai norim būti laimingi, bet mūsų smegenys vystėsi taip, kad padėtų mums išlikti. O tam, kad išliktume, labai svarbu laiku pastebėti pavojus, grėsmes ir nuo jų apsisaugoti.  Štai dėl ko mes taip linkę į negatyvią  informaciją. Tai suvokęs dažnas suglumsta: „Negi aš toks blogas?“ „Tikrai nereikia taip galvoti. Mums visiems tai būdinga,“  – sako Giedrė Žalytė.

Mes tik norim apsisaugoti

Psichologė papasakojo apie vieną tyrimą, kuris puikiai atspindi, kaip žmogaus veiksmai priklauso nuo pateikiamos informacijos. Medicinos įstaigoje buvo stebėti pacienatai kai jiems gydytojas praneša apie atliksimą medicinę procedūrą, kurios sėkmės tikimybė 70 proc., o nesėkmės – 30. Atrodytų, koks skirtumas, kaip šiuos faktus pacientui pateiksi. Bet štai kas paaiškėjo: jeigu gydytojas žmogui pasakydavo, kad atliekant procedūrą, sėkmės tikimybė yra 70 proc. dauguma žmonių ją atlikti sutikdavo. Bet jeigu pradėdavo nuo nesėkmės – daugelis atsisakydavo. Ir net jei paskui pridėdavo, kad sėkmės tikimybė visgi – 70 proc., geroji informacija jau nebeveikdavo taip, kaip pateikiant ją iš pradžių. Negatyvumas tarsi apsunkina pozityvios informacijos įsisąmoninimą ir pastarąją nusveria. Išvada – mes labiau koncentruojamės į neigiamus dalykus. Bet – tik  norėdami save apsaugoti.

Informaciją dozuoti kaip cukrų

Kalbant apie žiniasklaidą, problema randasi, kai šia mūsų savybe imama piktnaudžiauti. Nes transliuotojai žino: kuo žinia blogesnė, tuo patrauks daugiau dėmesio.  Tačiau informacijos vartotojai turi teisę rintkis! „Čia panašiai kaip su cukrumi“, – kalba psichologė, – visais laikais žmonės mėgo saldų skonį. Kai cukraus buvo mažai ir jis buvo brangus, dėl jo vartojimo nekilo didelių bėdų. Bet kai jis tapo pigus, lengvai prieinamas ir žmonės pradėjo viską saldinti, atsirado begalė su tuo susijusių problemų: nuo antsvorio ir nutukimo iki diabeto ir onkologinių ligų“. Taip ir su informacija. Kai neigiamos „sugeriama“ labai daug, ji gali prisidėti prie vis prastesnės žmogaus savijautos. Išeitis?

„Būtų per paprasta pasakyti, kad štai išsijunkite televizorių ir visos jūsų problemos išsispręs“, – kalba prichologė . Žmogaus sąmoningumas, anot jos, čia padėtų labiausiai. Jeigu jau renkamasi kažką žiūrėti – tai daryti sąmoningai suvokiant, kas norima išgirsti ir kodėl. Vienaip jausimės pasyviai klausydami nepertraukiamo žinų srauto, kitaip – atsirinkdami mus gerai veikiančias laidas. Juk informacija gali būti ir naudinga: praturtinti, sustiprinti, nuteikti siekti pozityvių dalykų.

Kaip gyventi džiaugsmingiau?

6a01116888abb7970c01bb08af0228970d-800wiTaigi, jeigu jau į blogą informaciją esame linkę natūraliai, gerą ir pozityvią turime rintis sąmoningai dėdami pastangų. Užuot vakare mintyse sukus vaizdus apie grėsmę, geriau užfiksuoti (net užsirašyti), kas per dieną įvyko gero. Pamąstyti apie dalykus, už kuriuos esame dėkingi.  Štai psichologė Karolina Web pernai Džiojoje Britanijoje išleistoje pupuliarioje knygoje „Kaip gerai praleisti dieną“ („How to have a good day“) siūlo atsikėlus iš ryto pagalvoti, kaip norėtume praleisti dieną, kad ji mums būtų prasminga. O vakare – įvertinti rezultatus, pagalvoti, ką gero nuveikėm, kas malonaus mums nutiko. „Per šią parastą praktiką vyksta keletas svarbių dalykų, – pasakoja psichologė, – mes išsikeliam sau pozityvius tikslus ir paskatiname save jų siekti. O ne plaukiam pasroviui automatiškai reaguodami į įvykius“. Įrodyta, kad tokios nedidelės pastangos gerina nuotaiką ir nuteikia pozityviai. Toks elgesio keitimas padeda net depresijų atvejais. Jeigu mes nuolat kreipsim dėmesį į teigiamus dalykus, mūsų gyvenimai, tikėtina, ims keistis į gera.

SAVAITĖ 2017 kovo 16 d., nr. 11

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *