Apie poezijos terapiją

Marcelijus Martinaitis kadaise paleido pasaulin sparnuotą frazę, kad „poezija kalba tiems, kurie supranta daugiau, negu gali jinai pasakyti“. Ji tapo ko ne visų ją kuriančiųjų ir skaitančiųjų atspirties teiginiu. Kame slypi tas „daugiau“? 

Smagu, kad Lietuvoje tokios gajos poetinio žodžio tradicijos. Teko net girdėti sakant, kad lietuviai turi kažkokį dar neatrastą „poezijos geną“. Tarptautiniais virtę poezijos festivaliai „Poezijos pavasaris“, „Aukštaitijos literatūrinė vasara“, „Druskininkų Poetinis ruduo“, „Panevėžio literatūrinė žiema“ ir aibė mažesnių poezijos švenčių – nė viena jų nelieka be dėmesio, nė viena nestokoja dalyvių – tiek rašančių ir savo tekstus deklamuojančių, tiek juos skaitančių ir klausančių.
Tačiau poezija – ne tik literatūros žanras ar meno rūšis. Eiliuota kalba, jos netikėti sąskambiai, palyginimai, besiliejančios emocijos turi didelę jėgą ir gydomąją galią. Eilėraščiai gali tapti gerais kančios katalizatoriais ir kelvedžiais naujo gyvenimo link.


Būti tais, kurie supranta daugiau
Jaunystėje dažnas rašėme eilėraščius – drastiškus, gaivališkus, kartais sentimentalius ar melancholiškus. Tai buvo lyg nesutramdomo vidinio polėkio išraiška. Ir gimdavo jie spontaniškai – autobusuose, traukiniuose, per paskaitas ar kavinėse. Retus kuriuos išsaugojome. Jie atliko savo paskirtį – išsisakyti – ir nuėjo užmarštin. Ir gerai.
Deja, sulaukę brandos dažnai apie aną jaunystės pomėgį nė neatmename. Užklupus nerimui, liūdesiui, ar nevilčiai, mieliau griebiamės taurės svaigiojo gėrimo. Cigaretės. Ar tabletės. Bet juk yra daugiau alternatyvų…

Vietoje alkoholio ar tablečių
Vienas iš didžiulio alkoholio paklausos paaiškinimų: žmonės įjunksta tada, kuomet nebegali ištverti realybės ir trokšta nors trumpam užsimiršti. Taip, toks paaiškinimas logiškas. Gyvenimas dažnai – nelengvas. Bet tiesa ir ta, kad alkoholis ardo smegenis, o jo užslopintos neišreikštos emocijos sukelia depresiją, neurozes ar kūno ligas.
Negerus jausmus reikia išsakyti, – sako psichologai. Išrėkti, išverkti, išpiešti, išdainuoti… Arba – išrašyti popieriaus lape, renkant labiausiai jausmus atitinkančius žodžius. Taip, yra toks būdas ir jis tikrai veiksmingas. Labai dažnai jis virsta poezijos rašymu. Jeigu išsirašius palengvėja (o taip dažniausiai ir nutinka), tai vadinama poezijos terapija.
Poezijos terapeutai sako, kad pasąmonės konfliktus, vidinius išgyvenimas lengviau išreikšti poetinėmis metaforomis, nei papasakoti. Todėl poezijos rašymas kartais suveikia kaip tobuliausi vaistai, pagreitina net psichikos ligonių sveikimą. Jie suteikia viltį ir padeda atrasti tikrąjį Aš.

Pastebėti kasdienybės grožį
Tačiau vien tik ties neigiamomis emocijomis irgi nereikėtų užsibūti. Geriau susitelkti į dabarties akimirką ir priimti gyvenimo realybę – tokią, kokia ji yra. Vien pažvelgus į savo gyvenimą ir aplinką „čia ir dabar“ akimis, galima patirti daugybę mažų stebuklų: pajusti krintantį pirmąjį sniegą, šiugždančius po kojomis lapus, išgirsti palangėje čirškiančią zylę, netgi išgirsti, kaip krinta ant stalo pamerkto bijūno žiedlapiai… Tai padeda sustabdyti savęs gailėjimo procesą ir suteikia impulsų dvasiai augti. Ir ne tik. Paprastų, kasdienių dalykų grožis inspiravo ko ne visą japonų klasikinę poeziją – haiku. Kiekvienas gali pamėginti taip rašyti.

Kuo užrašytas žodis kitoks nei tik ištartas?
Rašymo terapeutai sako, kad rašymas disciplinuoja mastymą ir kalbą. Rašydami labiau susikaupiame, mokame save sustabdyti, nedaugžodžiaujame. O vartojant mažiau žodžių, jie pasidaro esmingesni. Suvokta mintis greitai išnyksta, pabėga. Užrašyta mintis tarsi įgauna kūną.
Bet išganingai gali veikti ir poezijos skaitymas ar klausymas. Kartais tvirtinama, kad įtaigai skaitomi eilėraščiai veikia lyg katalizatorius – „įžemina“ ir klausančiųjų emocijas. Ir veikia apvalančiai – lyg girdimos mantros.
Poezija kaip nė viena kita meno rūšis gali padėti nukreipti mintis saviieškos link. Ir suteikti atradimo džiaugsmo. Nejučia renkamės skaityti poeziją artimą mūsų išgyvenimas, o kartais mėgstame ją nė nežinodami kodėl. Kitaip nei romanai, reikalaujantys ilgo prisėdimo, eilėraščiai aiškumo blykstelėjimus gali sukelti akimirksniu. Todėl juos skaitydami „mes tampame labiau savimi“ yra sakiusi poezijos terapeutė, poetė ir gydytoja Jūratė Sučylaitė.

Rašyti gali kiekvienas
Tai ne tik puikios Laimos Vincės knygos apie rašymą pavadinimas. Kiekvienas gali paimti į rankas rašiklį, popieriaus ir rašyti. Eilėraščius, miniatiūras, net apsakymus, nelygu vidinis impulsas. Viskas, ko reikia – tai noras. Nereikia būti profesionalu, turėti ypatingą talentą. Juk dažnai skaityti paprastų žmonių tekstus būna daug įdomiau, negu pripažintų talentų. Dar svarbu suprasti, kad rašoma ne leidyklai ar muziejui, bet sau. Kad išsilaisvintumėte nuo susikaupusių skaudulių ir pasidžiaugtumėte pačiu kūrybos procesu. Rašymas turėtų būti lyg poilsis nuo rutinos ir problemų, būdas gauti jėgų ir pažiūrėti į save tarsi iš šalies.

2 patarimai nesiryžtantiems pradėti
Kadienybės haiku
Nesiryžtate pradėti? Pasiimkite tomelį tradicinės japonu haiku poezijos (yra Pasalinės literatūros bibliotekos rinkinyje: Senovės Rytų poezija; Vaga, 1991). Skaitant tuos paprastučius trieilius nejučia apima gražus vienovės su pasauliu ir savimi jausmas. Dar – neaiški nuojauta, kad ir aš galiu panašiai rašyti… O juk taip ir yra.
Padėti patiems rašyti gali ir tokia schema: atsipalaiduokite ir įsivaizduokite save širdžiai artimoje, sau patinkamoje gamtos vietoje. Tokioje, kurioje jaučiate stiprų ryšį su gamta, kur širdis dainuoja. Tiesiog atsakykite į 3 klausimus: Kada? Kur? Kas prieš akis?
Pavyzdys.
Vakaras, prieblanda
Miško palaukė.
Gervė kalena snapu…

Akrostichas
Akrostichas – tai eiliuotas tekstas, kurio eilučių pirmosios raidės, skaitant nuo viršaus į apačią, sudaro žodį arba posakį. Mums, lietuviams, žinomiausias akrostichas yra Martyno Mažvydo katekizmo prakalba (laikoma, beje, pirmuoju originaliu lietuvišku eilėraščiu), kurioje pastorius įamžino savo vardą. Kaip šis būdas gali padėti pradėti rašyti? Parašykite vertikaliai stulpeliu savo vardą. Tada iš kiekvienos raidės parašykite po žodį (ilgai negalvokite), kad jie jungtųsi į sakinį. Štai ir bus jūsų pirmasis eilėraštis. Rinktis galima bet kurį jums šiuo metu svarbų žodį. Ir pamėginti jį paplėtoti kitais žodžiais, kurie pirmiausiai ateina jums į galva, kurie „tiesiog rašosi“.
Pavyzdys.
A tlekia
L aumė
D ovanodama
O ranžinę
N aktį.
A apkabinu…

Rašytojos nuomonė
Ilzė Butkutė, poetė, kūrybinių dirbtuvių autorė

Ilze, eilėraščius rašote nuo vaikystės. Kaip radosi tas rašymo impulsas, kas tada jus įkvėpė, pastūmėjo? Gal pamenate savo pirmąjį eilėraštį?
Tą eilėraštį pamena mano mama, nes pati buvau dar labai, labai maža. Paguldyta pietų miego, nuobodžiavau ir pradėjau pati sau pasakoti eilėraštį: “trū tū tū, trū tū tū, miega vaikas po pietų”. Vėliau vieną žiemos vakarą pradėjau kitą tekstą: „naktis temtis, iš lempų sninga…” O pradinėje mokykloje jau rašiau ilgus eiliuotus tekstus. Manau, didžioji dauguma jų atsirado iš gyvenimo grožio pajautimo. Dalis tekstų gimė kaip pokštas, nes mėgau ne tik rašyti, bet ir piešti – gimdavo ir eiliuotų komiksų, ir juokingų mano pačios iliustruotų pasakaičių.
Ką dabar jums teikia poezijos rašymas?
Esu linkusi tai vadinti meditacija, poilsiu. Žinoma, tai ir terapija – susitikimas su savimi, pabuvimas čia ir dabar, vidinė tyla, kurioje ima rastis kitokie, nekasdieniai žodžiai. Man tiek rašyti tekstą, tiek jį baigti yra didžiulis, su niekuo nesulyginamas džiaugsmas.
Ar mėgstate poeziją skaityti? Ką svarbaus iš to gaunate?
Mėgstu, tačiau skaitau ją „mažomis dozėmis”, kad išliktų žavesys, kad ji, kaip koks vaistas, neprarastų savo poveikio. Žinoma, ir poezija poezijai nelygu – man asmeniškai nėra priimtina tokia, kuria autorius tiesiog išpūliuoja savo sielos skaudulius skaitytojui į veidą. Esu ir literatūros skaitymuose ne sykį girdėjusi autorius sakant, kad jų poezija „iškentėta”, kad joje „sudėtos visos negandos”. Tačiau aš tikiu, kad skaitytoją reikia gerbti ir tausoti. Man, kaip skaitytojai, pačiai nėra malonu kapstytis po autoriaus ar autorės gyvenimo purvą, lyg kokioj baisioj TV laidoj. Galbūt esu senamadiška, tačiau aš manau, kad poezija turi būti puota sielai.
Koks pastaruoju metu perskaitytas eilėraštis jus ypač sužavėjo? Gal galite prisiminti – kuo būtent?
Tai buvo keli šiuolaikinės latvių poetės Ingos Gailės eilėraščiai, kuriuos skaitant iš tiesų šiurpo oda. Sukrėtė tai, kaip ji žodžiais geba pagauti akimirką ir ta akimirka perverti skaitytoją lyg strėle. Apskritai, prisipažinsiu, jaučiu silpnybę broliams latviams – begalinį įspūdį paliko ne tik girdėta ir skaityta šiuolaikinė jų poezija, bet ir visa literatūrinio gyvenimo dvasia, kurią teko patirti prieš porą metų Rygoje, kai beveik savaitę gyvenau ir verčiau poeziją jų poezijos dienų (Dzejas dienas) metu. Tąsyk Lietuvos kultūros instituto iniciatyva prisidėjau prie tarptautinių poezijos vertimo dirbtuvių ir turėjau unikalią galimybę ne tik grožėtis tekstais, atkeliavusiais iš skirtingų kultūrų, bet ir sužinoti kiekvieno verčiamo eilėraščio priešistorę. O Ingos Gailės eilėraščius turėjau malonumo ne tik skaityti, bet ir klausytis jų gyvai, skaitomų pačios Ingos Londono knygų mugės metu, kur šiemet dalyvavome pristatant Baltijos šalių poeziją. Galbūt tai tik mano asmeninis įspūdis, bet kai girdžiu tekstą, skaitomą autoriaus, man atrodo, kad žodžiai įgauna dusyk daugiau jėgos ir gyvybės.

 

7 DIENOS 2016 m. gegužė nr. 20

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *