Trumpai apie Birštono konferenciją, pokalbius ir… katarsį

22548752_2023068874593621_9144028627673646190_oSpalio 20 dieną Birštone vyko trečioji, šįsyk – tarptautinė konferencija „Biblioterapija. Knyga gali prakalbinti ir gydyti 3“, kurioje apie skaitymo terapinį poveikį ir biblioterapijos veiklas, tyrimus, praktinį jų taikymą kalbėjo Lietuvos bei užsienio specialistai: psichologai, bibliotekininkai, gydytojai, socialiniai ir mokslo darbuotojai.  Šiek teko pabendrauti su viešnia iš Vengrijos dr. Judit Beres – ji ne tik dalyvauja mokslinėje veikloje, bet ir pati veda biblitoerapines grupes bei redaguoja biblioterapijai skirtą leidinį. Taip, vengrai turi ir tokį. Mes, lietuviai, besidarbuojantys skaitymo ir rašymo terapijos baruose,  konferencijoje tik išreiškėme norą burtis į asociaciją. 

Bet didžiausios patirties aš pati įgaunu vesdama praktines biblioterapijos grupes. Konferencijoje vestą pavadinau „Aklasis pasimatymas su eilėraščiu“.  Nepaliauju stebėtis, kiek naujų prasmių ir reikšmių dalyviai sau atranda poetiniuose tekstuose! Ir kaip skirtingai žmones veikia tie patys eilėraščiai: vieną labai pradžiuginą, o kitą – nuliūdina iki graudulio. Bet juk taip ir turi būti žvelgiant į kūrinį iš biblitoerapinės perspektyvos. Jausmas nebūna neteisingas. Skirtingai nei literatūrologinė kūrinio interpretacija, kurios kažkada mokiausi studijuodama filologijos mokslus. O pasidalinus sunkiu jausmu su grupe – jo juk sumažėja. Tegu nedaug, bet vis tiek… Vartydama literatūros mokslo tekstus kažkada aptikau, kad katarsis (iš graikų kalbos verčiamas kaip apsivalymas, išsigryninimas) literatūrologijoje – jau kadais atgyvenusi sąvoka. Mano užsiėmimuose ji – esminė. Jeigu pajuntu, kad per užsiėmimą žmogus išgyveno savotišką nušvitimą, kad jį aplankė netikėta įžvalga ar parašė save patį nustebinusį tekstą – manausi atlikusi savo užduotį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *