Patyčios – ne priežastis žudyti(s) arba Knyga, kuri palietė iki kaulų čiulpų

Vertėjos Kristinos Bačiauskaitės Bykovienės mintys apie nepatogų romaną

nulinis_taskasTai išskirtinai nepatogi ir nemiela knyga, kuri Lietuvoje, tikėtina, gali taip ir likti nepastebėta. Nes mes, lietuviai, (kol kas dar) esam linkę nudėti, kad savižudybių Lietuvoje nėra. Na, yra kažkokie nenormalūs skaičiai, kraupūs straipsniai apie tai, bet – ai…  O jei pas mus ir rašo apie tai knygas, tai jose viskas taip suvyniojama į vatą, kad vienas Dievas težino, ką autorius norėjo pasakyti. Čia nepadės švelnioji literatūra. Metas realizmui. Metas pažvelgti tiesai į akis.

Estai jau senokai apie savižudybes, didžiules problemas tūnančias šeimose, mokyklose kalba atvirai. Jie rašo apie tai knygas, kurios tampa bestseleriais, yra įtraukiamos į rekomenduojamų mokykloje perskaityti sąrašus, kuria apie tai anšlaginius pilno metro filmus, žiauriai kietus TV serialus… Ir Estijoje situacija atgavus nepriklausomybę pasitaisė – savižudybių mažėja. Be abejo, buvo ir kitų priemonių. Nesiimsiu kalbėti apie šios knygos literatūrinį svorį. „Nulinio taško“ vertė kitokia. Ją parašė jaunas žmogus ir parašė savo bendraamžiams. Manau, yra tikrai didelė dalis šešiolikmečių–devyniolikmečių, kuriems šita knyga galėtų išgelbėti gyvenimą. Suteikti vilties, kai atrodo, kad jos jau tikrai nebėra. Kai jau stovi ant prarajos krašto, ir tuoj šoksi į bedugnę… Jei tik ši knyga atsidurtų tinkamoje vietoje, tinkamu metu…
Mums, suaugusiesiems, pagrindinio knygos veikėjo sprendimai gali atrodyti naivūs, nedvasingi… Bet – velniai rautų – jei būtent tokie padėjo išgyventi, vadinasi, jie tinkami! Todėl sakau: ši knyga – ne suaugusiems, arba tik tiems suaugusiems, kurie dar gerai prisimena savo pasaulėjautą anuomet, kurie sugeba suprasti jaunus žmones, nesmerkti, nevertinti. O tie, kurie jau „spėjo suaugti“ su savo neva protingo veido kauke, tik viską sugadins, jei skaitys. Ypač draudžiama ją skaityti seno sukirpimo pedagogams. Kurių diduma šventai tiki, kad labai gerai pažįsta savo mokinius, ypač auklėtinius. Ramiai. Žinote apie vaikus lygiai tiek, kiek jie nori, kad apie juos žinotumėte.

Pirmą kartą šią knygą perskaičiau, būdama jau per keturiasdešimties. Ir ji palietė mane iki kaulų čiulpų. Todėl, kad kažkada labai panašiai jutau pasaulį. Perskaitė ir mano mama – ją taip pat kliudė… Estijoje pirmasis tiražas iš knygynų lentynų labai greitai pradingo… Todėl pamaniau – išversiu. Nežinau, ar lietuviai skaitys. Kaip ir mano pirmosios iš estų kalbos verstos knygos, taip pat labai nepatogios – „Žaidžiame tikrovę“. Bet turiu viltį – o gal ji vis dėlto kažkam padės. Net jeigu vienam vieninteliui, – vadinsi, buvo verta. Juk ir ant knygos viršelio garbių žmonių užrašyta: „Tokia knyga gali išgelbėti gyvenimus“, „Tokios knygos man labai trūko paauglystėje“…

„Nulinis taškas“. Romanas jaunimui. Iš estų kalbos vertė  Kristina Bačiauskaitė Bykovienė.  Knygos leidimą parėmė Lietuvos Kultūros taryba

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *